Laura Duksaitė: Kodėl vadovai pasitraukia iš finalinio atrankos etapo?

Tai pasakoma jau sudalyvavus keliuose pokalbiuose ir patekus tarp finalistų. Kodėl taip nutinka?

Viena dažniausių priežasčių – sprendimas keisti darbą taip ir nebuvo priimtas.

Kandidatas į procesą ateina „pasižvalgyti“: pasitikrinti savo vertę rinkoje, suprasti, kas vyksta kitose organizacijose, įsivertinti galimybes. Ir tai – visiškai natūralu. Problema atsiranda tada, kai „žvalgytuvės“ nueina iki finalinio etapo. Tai didžiulė nepagarba potencialiam darbdaviui.

Šiame etape sprendimas jau nėra vien apie smalsumą. Tai – realus pasirinkimas tarp dviejų ar trijų žmonių, į kurį organizacija investuoja daug vadovų laiko, dėmesio ir lūkesčių. Todėl eiti iki trečio ar ketvirto pokalbio nebūnant apsisprendus ne tik neefektyvu. Tai – reputacinė rizika vadovui. Vadovų rinkoje tokie signalai greitai įsimenami.

Kandidatas pradeda būti matomas kaip: – neapsisprendęs – linkęs keisti nuomonę paskutinę minutę – rizikingas pasirinkimas atsakingoms rolėms. Įmonės dalinasi informacija apie potencialius kandidatus, ypač apie tuos, kurie pavedė samdoje. Tad kyla didžiulė rizika, jog toks vadovas ateityje nebebus kviečiamas į kitų įmonių samdas.

Priežastys, dėl ko vadovai eina į atrankos pokalbius realiai nesvarstydami keisti darbo, dažniausiai paprastos: – noras pasilyginti savo rolę su rinka – smalsumas, kaip dirba kitos organizacijos – noras „pasimatuoti“ platesnę atsakomybę – arba tiesiog – sportinis interesas.

Tačiau finalinis etapas jau nėra vieta eksperimentams. Tai momentas, kai kandidatas turėtų sau aiškiai atsakyti į klausimą: jeigu gaučiau pasiūlymą – ar rimtai jį svarstyčiau? Jeigu atsakymas „ne“ – etiška sprendimą priimti anksčiau ir žvalgytuves užbaigti dar iki finalinių pokalbių. Taip tausojame ne tik organizacijų laiką, bet ir savo reputaciją vadovų rinkoje.