L. Duksaitė: Pagal ką vadovas renkasi savininką, pas kurį dirbs?

Darydama vadovų atrankas matau, kad dažniausiai svarbus du esminiai dalykai:

• vertybės ir
• autonomija.

Vertybės skamba filosofiškai, tačiau praktikoje tai labai konkretūs kasdieniai sprendimai. Kaip reaguojame į klaidas. Kaip priimame kitokią nuomonę. Ar pasitikime žmonėmis ir deleguojame atsakomybę, ar kontroliuojame kiekvieną žingsnį. Ar ieškome kaltų, ar sprendimų.

Ir čia svarbu ne tai, kad akcininkas ir vadovas turėtų „teisingas“ vertybes. Svarbu, kad jų požiūris sutaptų.

Gali būti, kad abu yra labai tiesūs ir reiklūs. Gali būti, kad abu itin orientuoti į žmones ir santykius. Problemos prasideda tuomet, kai pasaulį jie mato iš esmės skirtingai.

Tokiais atvejais net ir puikiai pagal kompetencijas tinkantis vadovas ilgai neužsibūna. Patirtis tinkama, sektorius pažįstamas, rezultatai įspūdingi, tačiau po kelių mėnesių abi pusės supranta, kad joms ne pakeliui.

Antras svarbus aspektas – autonomija.

Dažnai kalbama apie tai, kad geriausi akcininkai suteikia vadovams maksimalią laisvę veikti.

Taip, toks savininkas ar akcininkas laikomas pageidautinu. Tačiau praktikoje sankirta įvyksta ne dėl autonomijos kiekio, o kiek suderinti akcininko ir vadovo požiūriai į autonomiją.

Jeigu akcininkas nori aktyviai dalyvauti sprendimuose, tai nebūtinai yra problema. Problema atsiranda tada, kai jis pasamdo vadovą, kuriam reikalinga didelė veikimo laisvė.

Lygiai taip pat ne kiekvienas vadovas nori visiškos autonomijos – kai kurie geriausiai jaučiasi dirbdami glaudžiau su savininku.

Įdomu tai, kad didesnę autonomiją dažnai lengviau sukurti tada, kai akcininką ir vadovą skiria geografinis ar juridinis atstumas. Pavyzdžiui, kai investuotojas yra kitoje šalyje arba bendrovę valdo privataus kapitalo fondas. Kur kas sunkiau tai pasiekti tada, kai akcininkas sėdi gretimame kabinete.

Dirbdami su savininkais visada atkreipiame dėmesį į šiuos du aspektus ir jų suderinamumą.