L. Duksaitė: Man 45, aš per sena keisti darbą

Neseniai turėjau karjeros konsultaciją su tokio amžiaus kliente.

Paaiškėjo, kad neretai tokio amžiaus moterys jaučia, jog rinkoje yra laikomos „pasenusiomis”. Žinoma, tiesiai šviesiai niekas į akis taip nerėžia. Tai paslepiama po tokiomis frazėmis kaip „ieškome šiuolaikiško požiūrio”, „norime šviežio žvilgsnio”, “jūsų kvalifikacija mums per aukšta” (suprask, per brangi).

Iš esmės, tokio amžiaus moteris yra jau apie dvidešimt metų darbo rinkoje. Pirmoji karjera padaryta, vaikai paauginti arba išleisti studijuoti, ir norisi arba keisti sritį, arba kažkokių rimtesnių karjeros pokyčių. Tuo tarpu rinka mielai toleruoja migruojančias savo sferoje (pvz., iš banko į banką, iš mažmenos į mažmeną), bet ieškančias esminių pokyčių – plačiai atvertu glėbiu, deja, nepasitinka.

Kas tai lemia?

Visų pirma, stereotipiškai mąstoma, kad šių vadovių karjeros pikas – jau pasiektas. Suprask, kelias toliau tik žemyn.

Antra, nuogąstaujama, kad tokia vadovė ateina su mintimi „aš viską žinau, viską dariau”, „žinau, kas veikia, kas neveikia”. Baiminamasi, kad toks nusistatymas trukdys žiūrėti lanksčiai.

Paradoksas, kad kvalifikuotų darbuotojų, vadovų rinkoje trūksta – ir vis tiek 50 plius amžiaus žmonių, ypač moterų, samdyti itin nenori. Įsijungia ir tam tikri stereotipai, samdyti vyresnius bijo ir kolektyvai, kuriose dominuoja jauni profesionalai.

Iš „Kantar” darbdavio tyrimo matyti, kad vyriausio amžiaus segmente didėja darbuotojų lojalumas įmonei, tokio amžiaus žmonės jau mažiau linkę blaškytis ir ieškoti. O gal ir nori, bet nedrįsta.

Ar tai reiškia, kad tokiame amžiuje reikia pabrukti uodegą ir tyliai dirbti kaip pelytė po šluota, neišsišokti ir nieko nekeisti?

Nėra taip, kad užginta drastiškai keisti karjerą jos apogėguje. Tik yra kelios sąlygos, mano galva, didinančios sėkmę.

Toks amžius yra tas etapas, kai karjerą padariusi moteris ima aiškiai suvokti, ko nori toliau. Ne tik darbo, bet ir asmeniškai save realizuoti, galbūt įgyvendinti senas svajones arba griebtis seniai norimo sektoriaus ar srities, prisidėti prie socialinių pokyčių. Jų užmokesčio poreikiai gali būti didesni, o gali būti taip, jog dėl norimos krypties jai tiks ir mažesnis už anksčiau turėtą. Bet tuo pačiu, tokioms karjerą keičiančioms moterims būdinga stipri motyvacija ir palankios asmeninės sąlygos siekti savo tikslų.

Antras elementas, padidinantis sėkmės tikimybę – mokslai ir saviugda. Kitaip nei prieš porą dešimtmečių, dabar nenustojame mokytis, kai sukanka dvidešimt ar trisdešimt keleri metai.

Pirmas, antras išsilavinimas, vadovo magistrantūra, o gal net visai kitos srities bakalauras. Jau nekalbant apie krūvą sertifikatų, specializacijų, mokymų, kursų, prieinamų per įvairias platformas. Mokslas ir saviugda niekad nebuvo taip lengvai pasiekiami. Prieš 10 m. retas vadovas vėl rinkdavosi studijas. Dabar visai kitaip. O jeigu šviežiai mokaisi – tavo ir požiūris, ir žinios, ir teorija atitinka esamą laikmetį, tad esi šiuolaikiška.

Tad dvi karjeros, galima sakyti, tampa nauja tendencija. Nebėra taip, kaip mūsų tėvų laikais, kai vienos karjeros pakakdavo visam gyvenimui. Jeigu tavo įgūdžiai nėra specifiniai (medicina, finansai) ar reikalaujantys meistrystės, o universalūs, puikių karjeros galimybių ir po penkiasdešimtmečio yra. (Juoba, kad ir ta darbo karjera neužsibaigia 55 m. kaip anksčiau, nes dirbti turime iki 65 m.).

Tam kad būtum paklausi rinkoje – turi būti universali, aktuali, žingeidi. Atvirumas naujoms idėjoms, naujovėms, mokymasis – sakyčiau pagrindiniai sėkmės kriterijai norint keisti karjeros kryptį.

(Ir taip, sąmoningai čia kalbu tik apie vadoves moteris, nes vyrų amžius, deja, kol kas vadovo amplua yra kiek menkesnė kliūtis nei moterų amžius.)