SAUGU forumas iš EBIT. Auganti karta: kokioje Lietuvoje gyvensime po 20 metų?

Savaitgalį dalyvavome EBIT vadovų konferencijoje, kur vyko ir diskusija apie augančią kartą: kokioje Lietuvoje gyvensime po 20 metų? 

Diskusijoje dalyvavo: 

• edukologė Austėja Landsbergienė
• ekonomistas Žygimantas Mauricas
• Lietuvos raudonojo kryžiaus valdybos pirmininkė, MasterClass Lietuva vadovaujančioji partnerė Laura Duksaitė-Iškauskienė. 

Moderavo Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė, „Delfi“ vyr. redaktorė. Visas DELFI straipsnis čia. 

Dalinamės keliomis mintimis iš diskusijos.

Šiuo metu auga ta karta, kuri po 20 metų perims vadovavimą valstybei plačiąja prasme. Kokia yra ta naujoji karta, kokiomis savybėmis ji pasižymi, kokią Lietuvą ji gali sukurti? 

Laura Duksaitė-Iškauskienė:

„Mes matome didžiulį skirtumą tarp naujojo verslo ir klasikinio verslo. Naujasis verslas yra drąsa ir ambicija. Jie nebemato problemos pasamdyti vokietį ir jam vadovauti, nebemato problemos pasamdyti amerikietį ir jam vadovauti, kas tėvams buvo neįmanoma, nes tėvai visą laiką žiūrėjo į kaimynus Vakaruose kaip į labiau patyrusius, kaip didesnius ekspertus, kur mes tikrai sau negalėjome leisti dabar jiems vadovauti, o ką jau sakyti apie pasamdymą į savo organizaciją. Tai dabar šios kartos jaunuoliai yra drąsūs, jie mato, kad yra lygiai tokie patys arba net geresni, drąsesni, kūrybiškesni, gali greičiau prisitaikyti prie besikeičiančios verslo aplinkos. Ir tą mes labai aiškiai matome savo valstybėje, nes pirmo ketvirčio rezultatai tokie, kad mes turime 3 proc. augimą. 

Matome mūsų ir naujųjų verslų ambiciją, ir tų žmonių, kurie kuria šituos verslus. Nes mes turime labai daug naujų įmonių, kurios yra tik įsteigtos, naujas įmones steigia jauni žmonės, kurie pabaigia universitetus dabar, ir jų ambicija yra visą laiką tarptautiška“.

Ji pabrėžė, kad jaunosios kartos požiūrį į valstybę, atsidavimą jai rodo ir savanoriavimas. 

„Klasikinis mūsų savanoris yra 46 metų moteris. Mes turime 2 tūkst. savanorių šiuo metu Lietuvoje, bet kai atsitinka krizinė situacija, tai yra pandemija, karas Ukrainoje, spontaninių savanorių mes turime 10 tūkst. 

Ir tie spontaniniai savanoriai yra jauni žmonės, tai yra tie žmonės, kurie sako, aš ateinu čia ir dabar padaryti to darbo, kurio negali padaryti kiti, bet aš ateinu labai trumpam laikui, aš neįsipareigoju labai ilgam, bet kai manęs reikia, aš ateinu dėl savo valstybės. 

Mano sūnui yra 18 metų, jis kitais metais baigs mokyklą ir jis sako, kad iš pradžių eis tarnauti, o tada studijuoti. Šitos temos mes nesame Lietuvoje niekada turėję, tokio atsidavimo valstybei mes nesame niekada turėję mūsų šalyje“.

Austėja Landsbergienė:

„Man atrodo, kad dabar labai toks prigijęs yra naratyvas, kad kažko geriau tu nedaryk, nevartok, nevažiuok, neimk, per neiginį yra daug visko ir tada tarsi susidaro toks įspūdis, kad labiausiai, ko aš noriu, tai kažkokių pasyvių pajamų, ir kuo anksčiau nebedirbti. Aš pasigendu tos moralinės ambicijos, kad aš noriu keisti, noriu kurti ir noriu palikti pasaulį po savęs geresnį, o ne tiesiog pats nugyventi gerą gyvenimą. 

Pagrindinis mūsų uždavinys yra nesustoti daryti tai, ką dabar darome. Labai gražus tas palyginimas, kad yra tie ciklai ir nereikia jų bijoti. Dabar yra pakilimas, galbūt bus truputį ir smuktelėjimas, bet ir vėl bus pakilimas, svarbiausia tiesiog yra nesustoti, eiti į priekį, Ir man atrodo, kad tol, kol mes sąmoningai sau pripažinsime, kad mūsų noras yra, kad švietimo sistema būtų geresnė, kad gynyba būtų geresnė, kad medicina būtų geresnė ir taip toliau, ir geresnė nebūtinai abstrakčiai, bet labai konkrečiai įsivardinant, ką mes norime tobulinti, tai viskas šiaip yra gerai.

Žiūrėdama į vaikus, tai labai džiaugiuosi ta Lietuva po 20 metų, nes man atrodo, kad mes būsime fantastiški. Lietuva savo artimiausioje istorijoje dar niekada nebuvo taip ilgai nepriklausoma, tai labai svarbu tai ir toliau išlaikyti.

Žygimantas Mauricas:

Ž. Mauricas taip pat prognozavo, kad Lietuvos laukia šviesi ateitis, nes ateinanti karta nusipelnė daugybės komplimentų. 

„Mes sukūrėme tokią darymo kultūrą, lietuviai yra darantys ir taip pat kalbantys apie tuos darbus. Juk prieš kokį 20 metų apskritai apie pinigus, investicijas tiesiog visiškai niekas nekalbėdavo, realiai tai būdavo privatus dalykas. Dabar ateina žmonės ir sako, va, štai parašau yra projektai, gal tu gali investuoti. Ir tie pinigai sukasi. Noriu akcentuoti, kad užsienio investicijų iš tikrųjų yra sumažėję ir dar dėl to papildoma pagyra Lietuvai, kad mes savo pinigus sukame didžia dalimi ir sugebame iš tų pinigų iššauti taip plačiai, kad mes toliau plečiame savo ekonomiką ir voratinklį po likusį pasaulį“. 

„Turime nepasiduoti, nes tai irgi yra karo dalis, mes turime išlikti tokie kovojantys, įkvėpimas yra tai, kad mes esame bendrai sąjungoje didelių valstybių, ES tikrai turime labai didelę rinką, mums jos užtenka. Airiai – panašiai į mus, jie turi būti stiprūs. Tai mes turime tą mentalitetą perimti ir bet kokį iššūkį paversti galimybe. Gerai, krašto apsauga, mes finansuojame, mes gal tapsime antruoju Izraeliu. Jei vietoje Baltijos šalių būtų Izraelis, tai nekalbėtų niekas, kad čia gali būti kokia nors agresija, jie bijotų, kad į kitą pusę iš mūsų agresija gali būti. Tai tiesiog turime laiko, 5-10 metų ir viskas bus gerai“, – reziumavo Ž. Mauricas.