L. Duksaitė. Šeimos verslo tęstinumas: ruošti įpėdinį ar samdyti CEO?

Kaip užtikrinti verslo tęstinumą – ruošti įpėdinį ar samdyti CEO? O gal tiesiog parduoti verslą?

Variantų ne vienas ir ne kiekviena įmonė turi pasirengusi atsakymą į šitą klausimą. Kasmet vis daugiau įmonių apgalvoja savo verslo tęstinumo planus. Tačiau nemaža dalis šį klausimą vis dar palieka likimo valiai.

Šia tema metinėje TRINITI JUREX verslo ginčų konferencijoje verslo strategams dalinausi savo įžvalgomis.

Ką pastebiu bendraudama su akcininkais, kad jie pageidauja, jog vaikai į šeimos verslą įsitrauktų kuo anksčiau, ir ruoštųsi dar būdami vaikai. Verslo savininkai skiria didelį dėmesį vaikų išsilavinimui – neretai išleidžia juos mokytis į geriausius užsienio universitetus, o užbaigus laukia kuo greičiau sugrįžtant į įmonę.

Rečiau pasitaiko modelis, kai prieš sugrįžtant į šeimos verslą, atžalos skatinamos padirbėti kitose įmonėse.

Kuo ypatingi vadovai-verslo paveldėtojai?

• Kadangi yra tėvų verslo įpėdiniai, tokie šeimos nariai neturi praeiti jokios atrankos barjero. Kitaip tariant, gauna iškart bilietą į grand-final, be jokių kvalifikacinių patikrų.

• Jiems netenka ir pradėti nuo žemiausių karjeros laiptelių. Kitu atveju, vos baigęs universitetą ir be darbinės patirties, specialistas galėtų tik pasvajoti kaip kažkada taps CEO ar kad ir padalinio (finansų, marketingo, komercijos) vadovu. Šeimos verslo atveju – gauna tramplyną į aukščiausias pozicijas.

• Tėvai įpėdiniams suteikia didelį pasitikėjimo kreditą.

• Be to, jie itin atlaidūs atžalų klaidoms. Natūralu, kadangi dažnai neturi kitos darbinės patirties, jie mokosi iš savo klaidų įpėdinio rolėje, taip pat turi trenerį – sėkmingą verslą įkūrusį tėvą ar motiną.

Kai šeimos verslas neturi įpėdinio – nėra dukros ar sūnaus, galinčio ar norinčio perimti verslą, tenka samdyti vadovą iš išorės (beje, įpėdiniais nebūtinai tampa atžalos – kartais verslas perleidžiamas ir žentui ar marčiai).

Kas tuomet nutinka?

Šeimos versluose akcininkas paprastai yra ryški stipri asmenybė. Turintis turtingą verslo kontaktų ratą. Gebantis spręsti investicinius, finansų planavimo, pardavimų klausimus. Įgijęs daug gyvenimiškos patirties, žinantis, kas veiksminga, išgyvenęs vieną kitą krizę. Strategas. Žmogus orkestras. Atitinkamai, retai kada turintis stiprius padalinių vadovus su tos srities kompetencija (finansų, marketingo, pardavimo, ryšių tinklu).

Visa tai lemia, kad po savininko atėjusiam vadovauti žmogui tenka milžiniškas iššūkis perimti tai ant savo pečių neturint paspirties iš komandos. Suburti komandą užtrunka laiko. Dėl to lengviau būna ne pirmam samdomam vadovui, o jau kokiam antram-trečiam.

O ką rinktumėtės jūs – perduoti vaikams ar samdyti iš išorės?